Abejonė

Šiais metais Lietuve pasirodė režisieriaus Johno Patricko Shanley‘io drama „Abejonė“. Pjesės veiksmas vyko praėjus metams nuo Kenedžio mirties, 1964 metais, Niujorke, Bronkso rajone. John Kennedy yra pirmas ir vienintelis katalikas, tapęs JAV prezidentu.
Katalikų mokykla – griežtos taisyklės bei disciplina, taikomas griežtas auklėjimas, kurią stengiasi išlaikyti mokyklos direktorė. Po antrojo pasaulinio karo vis labiau buvo siekama lygių teisių. 1964 priimtas “Piliečių teisių įstatymas”, draudžiantis diskriminaciją. Dėl šių politinių pertvarkymų į mokyklą buvo priimtas pirmasis juodaodis berniukas – Donoldas. Berniuko gyvenimas nepasižymėjo dvasiniu ir emociniu pasitenkinimu. Jo nemylėjo tėvas, mokykloje skriaudė bendraamžiai ir jis jautėsi atstumtas bei neprisitaikęs. Berniuko gyvenimu susidomi dvasiškas tėvas Flinas. Šiam moksleiviui jis pradėjo skirti ypatingą demėsį. Šie kunigo veiksmai sukėlė prieštaringas mintis bei įtarimus mokyklos vienuolei Meryl, kuri buvo geros širdies ir teisingumo siekeja. Savo įtarimais pasidalina su „geležine ledi“ – Eloisa. Vienuolė neturėdama įrodymų apkaltina jį nepadorumu, vaiko išnaudojimu ir įvairiais būdais stengiasi jį nutolinti nuo mokyklos. Besiblaškydama tarp savo minčių ji pati susimąsto apie savo veiksmus. Juk vienintelis jos įrodymas – jos paties įsitikinimas. Žiūrint šią dramą ištikrųjų kyla abejonė – kas kaltas ir kas meluoja šioje situacijoje?
Mokykla ir šeima yra svarbiausios institucijos, kuriose formuojasi vaiko socialinės ir kultūrinės vertybės nuo kuriu priklauso jo tolimesnio gyvenimo kokybė. Ji suteikia vaikui naujų galimybių, bet kelia ir naujų reikalavimų. Vaikas patenka į aplinką, kurioje egzistuoja tam tikros taisyklės, nuostatos. Taip pat kur vyrauja aiškūs vertinimo kriterijai, nepažystamų suaugusiųjų dėmesys. Nors tuo metu jau buvo vykdomos prevencijos programos, buvo mažai kalbama bei sprendžiamos vaikų problemos. Visa sistema dar vis rėmėsi griežta tvarka ir paklusnumu.
Analizuojant direktorės, kunigo bei Donaldo mamos elgesį turime pastebėti, jog nors mokyklos direktorė bandė įtraukti į šią problemą nukentėjusio berniuko mamą, tačiau ji nenorėjo gilintis į sūnaus ugdymą ir ja spręsti paliko mokyklai bei jose dirbantiems pedagogams. Ji vertino tokį kunigo išskirtinį dėmesį vaikui teigiamai. Dvasiškasis tėvas nesunkiai pritraukė berniuko demėsį prie savęs, nes jis jautėsi atstumtas ir galbūt nesulaukęs daugiau susidomėjimo iš kitų. Toks mamos abejingumas ir elgesys nėra tinkamas vaiko auklėjimo bei ugdymo procesui.. Šeimoje vaikui formuojasi elgesys, vertybės, požiūris. Jeigu joje nebuvo vykdomos visos socialinės funkcijos, tuomet turėtų įsitraukti mokyklos vadovai.
Mokyklos direktorė, „geležinė“ moteris buvo susikoncentravusi ties savo griežtomis nuostatomis bei vertybėmis ir siekė pašalinti kunigą iš mokyklos, tačiau neskyrė dėmesio būtent berniuko psichologinėms ir socialinėms problemoms spręsti. Ji problemas linkusi spręsti griežtumu ir bausmėmis. Anot A. Gučo bausmės, nuolatiniai pamokymai ir patarimai kaip elgtis nėra veiksmingos ugdymo priemonės. Bausmės baimė gali tik laikinai nuslopinti išorinį agresyvumą, vėliau jis vis tiek prasiveržia ir gali lemti netgi agresyvia vaiko elgseną.
Kuo toliau tuo labiau pradėta domėtis vaiko gerove ir saugumu. Pradėti leisti įstatymai, reglamentuojantys vaiko teises, laisves ir prevenciją. Taip pat vykdomi projektai prieš smurtą, prievartą. Šiandien mokyklose jau yra specialistų, kurie padeda vaikams išspręsti daugelį įvairių socialinių, o kartais net ir psichologinių problemų. Tie specialistai būtent ir yra socialiniai pedagogai.
Mokykloje socialinis pedagogas yra labai svarbus ir reikalingas asmuo. Ugdymo įstaigoje socialinis pedagogas yra reikalingas. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro patvirtintame įsakyme dėl socialinio pedagogo kvalifikacinių reikalavimų nurodyta, jog socialinis pedagogas drauge su klasių auklėtojais turi padėti vaikui įgyvendinti lygias galimybes į švietimą, užtikrinti vaikų saugumą, padėti ugdyti socialinius gebėjimus, vykdyti neigiamų socialinių reiškinių prevenciją ir skatinti socialinį aktyvumą. Jis mokykloje, be savo funkcijų ir socialinės pedagoginės pagalbos, dar ir dirba su vaiku, tėvais, pedagogais ir kitais įstaigoje dirbančiais specialistais. Taip pat vertina ir padeda spręsti problemas, susijusias su įvairiais vaikams iškylančiais sunkumais, dirba su vaikais, turinčiais priklausomybių, patiriančiais prievartą.
Šis vaikas turi būti priskiriamas prie socialinės rizikos vaikų. Rizikos grupės vaikams galima priskirti beglobius (gatvės) vaikus, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenančius vaikus, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, taip pat agresyvius ir bendraamžių atstumtus vaikus, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų arba nusikaltimų. (S. Ignotavičienė, 1999)
Pagal G. Kvieskienę, pozityvios socializacijos pirmasis etapas yra socialinės veiklos profesionalų atsiradimas veiklos sferoje, vėliau plėtra bei pozytyvios socializacijos formavimas, privati iniciatyva, partneryste ir bendradarbiavimas, nevyriausybinių organizacijų vaidmuo. Būtina kurti pagalbos grupes, socialinius centrus, sudaryti sąlygas gauti ilgalaikę socialinę pagalbą. Taip pat didelį dėmesį skirti vaikams patyrusiams fizinę, emocinę ar seksualinę prievartą.
Taigi svarbiausia laiku pastebėti esamą problemą, bendradarbiaujant ir sudarant specialistų komandą pasirinkti tinkamą veiksmų planą bei siekti pozityvaus rezultato. Reikia nepamiršti, jog į šį procesą būtina įtraukti kitas institucijas, tėvus, ar globėjus.
Panaudota literatūra:

GUČAS, A. Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas, 1993
Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministro Įsakymas. SOCIALINIO PEDAGOGO KVALIFIKACIJOS REIKALAVIMAI. 2001m. gruodžio 14d. Nr.1691
IGNATOVIČIENĖ, Sigita. Rizikos grupės vaikai. Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, 1999. ISBN 99-03-411-6.
KVIESKIENĖ, Giedrė. Pozityvioji socializacija. Vilnius: Vilniaus Pedagoginis universitetas, 2005. ISBN 9955–20–021-9.

Ką asmeniui duoda skaitymas

Skaitymas yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Su skaitymu susiduriame kasdien – darbe, mokykloje, namuose ir netgi gatvėje. Tačiau nevisada ir ne kiekvienam skaitymas būna efektyvus ir naudingas. Juk šiuolaikinėje visuomenėje daugėjant masinės informacijos priemonėms keičiasi ir žmogaus gyvenimo būdas, pomėgiai. Todėl knyga dažnai nustumiama į šalį.
Daugelis iš mūsų prisimename kaip dar vaikystėje jiems buvo skaitomos pasakos, o vėliau ir savo pirmuosiuos perskaitytus sakinius. Skaitymas yra pagrindas kiekvieno vaiko kalbos raidai, kūrybai bei vaizduotei. Žmonės, kuriems vaikystėje daug skaitoma bei patys mėgsta skaityti pasižymi turtingesniu žodynu. Knygos vaikų gyvenime turėtų užimti nemažą laiko dalį, todėl svarbu vaiką skatinti skaityti nuo akstyvaus amžiaus.
Skaitymas turi labai daug privalumų. Knygų skaitymas skatina asmens protinę veiklą, kalbos įgūdžius. Taip pat skaitydami mes stengiamės įsijausti į skaitomą knygą, o tai labai padeda ugdyti vaikų dėmesio koncentraciją. Knygos praturtina vaizduotę, verčia pasinerti į nuotykius, įvairias istorijas. Juk skaitydami išgyvename tą patį kartu su knygos herojais. Skaitant mokslinę literatūrą gauname gausybę informacijos.
Moksleiviai linkę skaityti tik tai kas jiems įdomu. Dažnai tai būna straipsniai internete, laikraščiai arba žurnalai apie madą, juos dominančius įvykius. Jie nesupranta, jog apsiriboję tokiu skaitymu jie praranda knygos suteiktą naudą. Juk žinoma, kad skaitantis asmuo pasižymi didesniais mąstymo ir minties formulavimo įgūdžiais, priešingai neskaitantys asmenys dažnai nemoka reikšti savo minčių bei kalba tampa žymiai skurdesnė. Taigi, skaitydami ne tik įgyjame naujų žinių, bet ir pagrindą kalbos, vaizduotės, kūrybos, vertybių įgūdžių formavimui.